Lietuvos keliuose dominuoja didesni komerciniai automobiliai – mikroautobusai, furgonai, o sunkesniais atvejais – sunkvežimiai. Tuo tarpu mažesnės krovininės transporto priemonės, tokios kaip Citroën Berlingo, Renault Kangoo, Volkswagen Caddy ar elektriniai furgonėliai, kurie užsienyje plačiai naudojami smulkiam ir vidutiniam verslui, mūsų šalyje vis dar laikomi nišiniu sprendimu. Nors jie būtų ideali išeitis mažoms įmonėms, turinčioms ribotą prekių kiekį ar dažnai veikiančioms mieste, šių transporto priemonių dalis Lietuvos autoparke išlieka nedidelė.

Ši tendencija kelia pagrįstą klausimą: kodėl Lietuvos verslas nesirenka mažesnių, ekonomiškesnių ir dažnai pigesnių krovininių automobilių, kai daugelis Europos valstybių aktyviai į juos investuoja? Atsakymų čia yra ne vienas – nuo rinkos struktūros, iki mokesčių sistemos bei infrastruktūros specifikos.

Lietuvos verslo struktūra ir logistikos įpročiai

Didelę įtaką sprendimui įsigyti didesnius automobilius turi pati Lietuvos verslo struktūra. Nemažai verslų, ypač regionuose, apima platų veiklos spektrą – vienas automobilis turi atlikti daug funkcijų: vežti prekes į parduotuves, gabenti įrankius statybvietėse ar net veikti kaip laikinas sandėlis. Dėl to verslininkai renkasi universalesnius, didesnius automobilius, kurie gali būti panaudoti įvairiose situacijose, nepriklausomai nuo konkrečios dienos poreikių.

Be to, Lietuvoje dar vis vyrauja didesnės siuntos ir didesnis maršrutų tankumas. Daugelis įmonių, ypač logistikos ir didmeninės prekybos sektoriuose, turi įprotį pristatyti prekes rečiau, bet didesniais kiekiais. Tai skatina naudoti didesnės talpos transportą, o ne mažus, greitus automobilius, kurie labiau tiktų miesto logistikai ar e-prekybos paskirstymui.

Mokesčių sistema ir PVM atskaitomybė

Kitas svarbus aspektas – mokesčių politika. Lietuvoje įmonės, norėdamos atskaityti PVM nuo automobilio įsigijimo ar eksploatacijos, turi įrodyti, kad transporto priemonė skirta tik ūkinei veiklai. Maži krovininiai automobiliai dažnai yra artimi keleiviniams modeliams, o tai kelia riziką, kad VMI gali jų neskirti kaip „tikrų“ krovininių. Tai atgraso verslą nuo tokių modelių įsigijimo, nes atsiranda neapibrėžtumas dėl mokesčių naudos.

Taip pat verta paminėti, kad didesni automobiliai dažnai turi daugiau aiškiai išreikštų „komercinių“ požymių – nėra galinių langų, yra įrengtos pertvaros, ženklinimai. Todėl tokios transporto priemonės dažniau pripažįstamos tinkamomis PVM atskaitai ir mažina galimus ginčus su mokesčių inspekcija.

Kainos ir pasiūlos aspektai

Mažų komercinių automobilių kainos, žvelgiant proporcingai į jų dydį ir naudą, Lietuvoje nėra ženkliai mažesnės nei didesnių furgonų. Priežastis – ribota pasiūla. Lietuvoje automobilių importuotojai orientuojasi į tai, kas paklausu, o ne į rinkos švietimą. Dėl to mažų krovininių automobilių pasirinkimas – ribotas tiek pagal modelius, tiek pagal komplektacijas. Be to, jų vertė antrinėje rinkoje dažnai mažesnė nei didesnių automobilių, tad verslai vertina likutinę vertę kaip svarbų faktorių, ypač perkant transportą lizingu.

Net naudotų automobilių rinka rodo panašias tendencijas – Vokietijoje ar Nyderlanduose naudoti mažieji krovininiai automobiliai yra populiarūs, o pas mus jų pasiūla skurdesnė. Ši situacija dar labiau apriboja pasirinkimą smulkiam verslui ar individualiems veiklos vykdytojams.

Verta pastebėti, kad net kai kuriose netiesiogiai susijusiose veiklose, pavyzdžiui, tokiose kaip geriausi kazino ar lošimų industrija, logistika atlieka svarbų vaidmenį. Reklaminių medžiagų, įrangos ar mobilių terminalų judėjimas tarp lokacijų reikalauja transporto, tačiau ir čia dažnai pasirenkamas per didelis automobilis vien dėl neaiškumo, kaip optimaliai išnaudoti mažesnius variantus.

Miesto infrastruktūra ir parkavimo politika

Dar viena priežastis – miesto infrastruktūra ir parkavimo politika. Teoriškai, maži krovininiai automobiliai idealiai tiktų miestams, tačiau Lietuvoje jų pranašumai neišnaudojami. Nėra aiškių eismo lengvatų mažesniam komerciniam transportui – pavyzdžiui, važiuoti viešojo transporto juostomis ar turėti atskiras iškrovimo vietas senamiestyje. Nors tokia praktika veikia daugelyje Europos miestų, Lietuvoje tokie sprendimai taikomi fragmentiškai arba visai netaikomi.

Mažosios logistikos niša, kurioje mažieji automobiliai galėtų konkuruoti – pavyzdžiui, maisto ar e-prekybos prekių pristatymas – vis dar labai fragmentuota. Stambesni žaidėjai (pvz., Wolt, Bolt ar Lietuvos paštas) dažnai naudoja dvirates transporto priemones, o mažesnėms įmonėms nėra aiškių paskatų investuoti į mikro furgonus, jei jiems neužtikrinamos patogios pristatymo sąlygos.

Net sparčiai augančioje lažybos internetu rinkoje, kurioje klientų pasiekiamumas dažnai priklauso nuo greito reklaminių atributų ar renginių paruošimo vietose, dažniausiai naudojami bendri logistikos sprendimai. Tačiau specializuotas mažasis transportas šioje nišoje galėtų užtikrinti lankstesnį ir greitesnį veiklos palaikymą.

Pokyčių galimybės ir potencialas

Nepaisant šiandieninės situacijos, mažų krovininių automobilių segmentas Lietuvoje turi potencialą augti. Vis didesnis dėmesys tvarumui ir CO₂ emisijų mažinimui gali paskatinti naudoti ekonomiškesnes, elektrines arba hibridines transporto priemones. Ypač jei būtų sukurtos mokesčių paskatos ar subsidijos jų įsigijimui – tai paskatintų mažesnius verslus investuoti į tokią techniką.

Be to, augantis e-komercijos sektorius sukuria naują poreikį greitam, dažnam ir lanksčiam prekių pristatymui. Čia mažieji automobiliai būtų itin efektyvūs – jie manevringesni, lengviau parkuojami, o eksploatacijos kaštai – mažesni. Verslui, turinčiam kelis klientus mieste, toks sprendimas galėtų būti ne tik ekonomiškai naudingas, bet ir strategiškai išmintingas.

Verslui reikėtų aktyviau vertinti ne tik transporto priemonės dydį, bet ir jos tinkamumą kasdieniam darbui. Tuo pat metu savivaldybės ir valstybė turėtų sudaryti palankesnes sąlygas tokių transporto priemonių naudojimui – aiškiai reglamentuoti PVM atskaitos kriterijus, plėtoti infrastruktūrą ir užtikrinti, kad tvari miestų logistika būtų reali alternatyva.